Man tai buvo puiki proga po kelių mėnesio būvimo namie (auginu mažylę) išeiti į „žmones“.
Kokios mintys kilo po jau 8 mokytojų novatorių forumo. Kas geriau ir kas kitaip nei visuose ankstesniuose (dalyvavau visuose). Minčių kaip visada buvo įvairių. Juk pasakyk mokytojui žodį, tai jis visada atsakys sakinį atgal. Taigi bandysiu per daug neišsiplėsti. Užteko poros valandų kelionėje namo, kad išsikalbėtume su kolegomis. Be to, visą renginio filmuotą medžiagą galima rasti internete (video siužetai) ir pasidaryti savas išvadas. Tikrai labai smagu, kad renginį galima buvo stebėti ir maniškiams likusiems namuose, grįžus nereikėjo pasakoti, beliko pasidalinti emocijomis. Mokinukė jau turėjo savo nuomonę apie darbus nugalėtojus, nes matė juos prezentuojančius, autorių kurtus filmukus. Buvo ir klausimų, ir pasidžiaugimo matytomis idėjomis bei palyginimo, kaip jie dirba pamokose.
Patiko mus pasitikusi kava (nuotraukoje šalia manęs – kolegė ir darbų bendraautorė Rima). Sakysite jau įprasta smulkmena. Na taip, bet maloni. Šį kartą labai gražiai buvo pateikta renginio programa. Pamesti ją buvo neįmanoma ir tai didžiulis privalumas – nereikia laikyti rankose, o turi. Jau kelintame renginyje buvo suteikta galimybė realiai išbandyti kai kurias technologines naujoves.
Išklausėme kelis pranešimus. Išgirdau įdomių minčių, bet ne paslaptis, kad pamačiau, kaip nereikėtų daryti parnešimų. Tai irgi didelis pliusas. Juk geriau mokytis iš svetimų, o ne savų klaidų. Aplink sėdinčios publikos reakciją į veiksmą akivaizdžiai parodė, kas vargina ar sudomina klausančius. Skaitydama teoriją ar būdama namie tokių pamokų negausi.
Diskusijoje nuskambėjo įvairių minčių, palyginimų, žaismingų technikos stiprumo bei atsparumo smūgiams išbandymų…
Didelio dėmesio sulaukė ir VKK konkurso apžvalga. Buvo išsakyta dalyviams skirtų „karčių“ pastabų, kuriose galima rasti ir dalelę tiesos. Kiek ta dalis didelė ar maža kiekvienas gali spręsti susipažinęs su visais konkursui pateiktais darbais. Buvo pasiūlyta ir sėkmės konkurse receptų. Bet ar visus darbus darome tik dėl konkurso? Manau, kad pats malonumas idėjos išrutuliojimas bendradarbiaujant su kolegomis, mokiniais, ugdytinių pasiekti rezultatai, kurie džiugina akis (susiformavusius įgūdžius ar žinias sunku pasverti), kartu turiningai praleistas laikas. Bet čia kaip tyčia prisiminiau iš tribūnos nuskambėjusį klausimą: „…sukūrėte, ir kas iš to???“. Mūsų atveju atsakymą galima rasti mokinių (180 žmonių) anketoje. Ar vietoje nuskambėjo toks klausimas? Aš manau, kad viskas kas vyksta yra laiku ir vietoje (tu to tiesiog negali įtakoti), svarbu tame iš karto neįžvelgti kažko blogo ir pasidaryti sau išvadas, bei nepatingėti aprašyti savo IKT taikymo ugdyme patirties ir pateikti ją kitais metais vyksiančiame konkurse. Kodėl? O, kad ir dėl smagumo, negi buvo liūdna susitikti???
Dar vienas pamąstymas apie mokyklų apdovanojimus. Jų šiemet turbūt buvo daugiau nei 4, kaip buvo įprasta ankstesniais metais. Rodant pateiktų darbų skaičių įsiminė tik pirma eilutė. Joje matėsi, kad mokykla konkursui pateikė 18 darbų. O tai pagal dirbančiųjų skaičių labai daug (pavydėtinas kolektyvo gebėjimas susitelkti bendram reikalui, kada to tikrai reikia). Bet peržiūrėjus 30 pretendentų į nugalėtojus, kitaip tariant darbus, kuriuose, ne tik pateiktys, iš tos mokyklos yra tik vienas darbas. ??? Aš suprantu, kad apdovanojama už masiškumą, bet gal kažkaip galima apdovanoti už kokybišką masiškumą (nes šiemet atkreiptas dėmesys į darbų įvairovės ir kokybės smukimą). Juk tikrai buvo mokyklų iš kurių kokybiškesnių darbų buvo tikrai daugiau nei vienas.
Sėkmės ir stiprybės mokytojoms nugalėtojams besiruošiančioms prezentuoti Lietuvą Europoje. Tikiuosi, kad po trijų savaičių išgirsime džiugias žinias Iš Lisabonos.
Daugiau nuotraukų su Šeduviais ČIA.
Ingos erdvė 