Trumpai apie tai, ką pamačiau.
Ne naujiena, kad Norvegijoje užburia vaizdai už mokyklos sienų, nors žiūrint į nuotrauką, būtų galima pagalvoti, kad tai puikiai sukurtas triptikas.
Bet vaizdo neparsiveši, tai belieka padėlioti įspūdžius apie technologijų dalyką Norvegijos mokyklose. Iš esmės, tokio atskiro dalyko, panašiu pavadinimu, kaip ir nėra, nors turi gerai įrengtas dirbtuves. Viskas slepiasi po pavadinimu MENAI. Gal ir panašiai, kaip mūsų pradinėje mokykloje (tik toks jausmas, kad pamokų daugiau technologijoms nei dailei). Kadangi šioje šalyje pradinė mokykla yra 1–7 klasės, tai gal nieko keisto, nes visi dalykai ten labai integruoti.
Mityba yra kaip atskiras dalykas tik 6 klasėje (kitur dar ir 9) ir jam skiriamos 3 savaitinės valandos. Kai kuriose mokyklose, pasirinktą vieną ir tą pačią savaitės dieną, klasės (pasikeisdamos joms žinoma tvarka) gamina maistą ir jį pardavinėja kitiems mokiniams (karšto maisto dažniausiai mokyklose nėra), už gautus pinigus perka produktus kitai savaitei. Taip skatinamas bendruomeniškumas, verslumas, maisto gaminimo įgūdžiai. Lankytos mokyklos turi gerai įrengtas maisto gaminimo patalpas. Tuo, aišku, gali pasigirti jau ir nemažai mokyklų Lietuvoje. Esminis skirtumas, kad šalia virtuvės yra sandėliukas, su produktais, kurie mokiniams nekainuoja. Gal būt ir pas mus kažkur taip yra, gal mokytojai dalyvauja įvairiuose projektuose ir laimi galimybę bent kurį laiką investuoti projekto lėšas produktų pirkimui. Bet, kaip bežiūrėsi, tai jau mokytojo apkrovimas papildoma veikla. O to Norvegijoje yra vengiama. Rūpinamasi ne tik mokinių, bet ir mokytojų gera emocine būkle.Produktų ir kitų priemonių aprūpinimas išsprendžia mokinių „finansinio lygumo“ klausimus, nes ne vaiko kaltė, kad nėra galimybės šeimos biudžete skirti tam tikrą sumą pinigų mitybos pamokoms. Užmaršumas ir nepareigingumas-jau kiti niuansai.
Kitoms technologijų kryptims klasės įrengtos taip, kaip, kad būtų skaitę, kas parašyta pas mus dokumentuose: viena skirta dizainui/tekstilei, sekanti medžio dirbtuvėms, už kurių 2 mažesnės dirbtuvės su kitiems darbams skirta įranga.
Bet didžiausią pavydą kelia patalpų (kurių yra ne viena) esančių šalia turinys: nemokamos priemonės mokiniams.
Norėtųsi, kad ir pas mus būtų tokia praktika, nes ne visuose Lietuvos mokyklose taip yra. Lankytoje šalyje mokiniai aprūpinami visomis, darbui reikalingomis, priemonėmis, pradedant spalvotais pieštukais ir baigiant mobiliais įrenginiais (1–7 klasėse-planšetais, vyresnieji nešiojamais kompiuteriais), kurie, jei nėra namų darbų, atostogų metu paliekami mokykloje. Tarp medžiagų galima rasti net ir ragų…Visos priemonės pamokose visiems yra vienodos kokybės, siekiant suteikti vienodas galimybes kokybiškam rezultatui pasiekti. Ne paslaptis, kad darant tokį patį gaminį iš skirtingos kokybės medžiagų (kas pasitaiko, kai priemones nešasi ar neatsineša patys mokiniai) rezultatai yra skirtingi, nors mokinys kaip ir nekaltas, kad turi tik tokias priemones ar išvis jų neturi ir tai tampa mokytojo galvos skausmu.
Turėdami ir naujų priemonių, nevengia gaminti ir iš antrinių žaliavų (pvz. prijuostes siuvo iš senų užuolaidų). Tvarumui, kaip ir emociniam saugumui, didelis dėmesys.
Idėjos darbeliams, klasių įranga panašios visose lankytose mokyklose. Dalis jų galima sutikti ir pas mus. Tik, manau, kad darbų atlikimo kokybė (aišku, ne visų) pas mus aukštesnė. Bet, čia jau požiūrio ar įsižiūrėjimo į darbus klausimas.
Tam kartui tiek, dalis minčių jau kažkur pasimetė, kaip tik atrasiu, pasidalinsiu.
Ingos erdvė 